Transporto istorija

Parengta pagal istoriko Laimono Gryvos monografiją.

1918 m. vasario 16 d. atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, lapkričio 11 d. patvirtintas Lietuvos Ministrų kabinetas ir įkurta Susisiekimo ministerija, kuriai ėmė vadovauti aktyvus Lietuvos nepriklausomybės idėjos šalininkas ir įgyvendintojas, teisininkas Martynas Yčas.

1919 m. pradžioje bolševikai užėmė Vilnių, ir ministerijai teko persikelti į Kauną, kur ji veikė iki pat 1940 m. sovietų okupacijos. Birželio 15 d. SSRS kariuomenei okupavus Lietuvą, rugpjūčio 25 d. nebeliko susisiekimo ministro posto, o nuo rugsėjo 16 d. likviduota ir Susisiekimo ministerija.

1990 m. kovo 11 d. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, kovo 22 d. suformuota nepriklausomos Lietuvos Respublikos (LR) Vyriausybė ir atkurta Susisiekimo ministerija. Pirmuoju 1990 m. atkurtosios nepriklausomos Lietuvos susisiekimo ministru tapo Jonas Biržiškis.

Susisiekimo ministerija jau nuo pat pirmųjų savarankiškos veiklos dienų daug dėmesio skyrė tarptautinių ryšių plėtrai ir teisės sistemai sukurti. Sparčius pokyčius transporto ir elektroninių ryšių srityse lėmė tarptautinė pagalba ir glaudus bendradarbiavimas su kolegomis Vakarų Europos šalyse.

1992 m. prasidėjo nuolatinės Lietuvos, Latvijos ir Estijos transporto ministrų konsultacijos. Buvo sukurta Baltijos šalių transporto ministrų taryba, kartu aptariami tarptautinių dokumentų projektai, derinama bendra pozicija. Tais pačiais metais trijų Baltijos šalių ministrai pirmą kartą dalyvavo Europos transporto ministrų (ETM) konferencijoje.

1993 m. parengta LR transporto plėtros nacionalinė programa, apėmusi laikotarpį iki 2010 m., buvo viena pirmųjų visos šalies strateginių plėtros dokumentų.  

1994 m. Kretoje (Graikija) vykusioje ETM konferencijoje jau buvo kalbama ir apie Lietuvą – per jos teritoriją einantys I ir IX tarptautiniai transporto koridoriai su atšakomis pripažinti prioritetiniais Vidurio ir Rytų Europos transporto tinkle.

1998 m. ministerija perėmė dalį funkcijų iš panaikintos LR ryšių ir informatikos ministerijos.

2000 m. Lietuvai pradėjus derybas dėl narystės Europos Sąjungoje (ES), prasidėjo naujas tarptautinio bendradarbiavimo etapas.

2002 m. patvirtintas visos Europos prioritetinių projektų sąrašas, kuriame numatytas ir europinės vėžės geležinkelio projektas „Rail Baltica“.

Šiuo metu LR susisiekimo ministerijai vadovauja ministras Rokas Masiulis. Susisiekimo ministerijoje dirba viceministrai Ričardas Degutis ir Paulius Martinkus.

 

Susisiekimo ministrai

Vadovavimo ministerijai laikotarpis

1.

Jonas Biržiškis

1990.03.29 – 1996.12.12

2.

Algis Žvaliauskas

1996.12.10 – 1998.11.25

3.

Rimantas Didžiokas

1999.01.06 – 2000.11.09

4.

Gintaras Striaukas

2000.11.09 – 2001.02.24

5.

Dailis Alfonsas Barakauskas

2001.02.24 – 2001.07.12

6.

Zigmantas Balčytis

2001.07.05 – 2005.05.14

7.

Petras Čėsna

2005.06.10 – 2006.07.18

8.

Algirdas Butkevičius

2006.07.18 – 2008.12.08

9.

Eligijus Masiulis

2008.12.09 – 2012.12.13

10.

Rimantas Sinkevičius

2012.12.13 – 2016.12.13

11.

Rokas Masiulis

2016.12.14 – dabar

 

XIII a. Baltijos pajūriu pro Kuršių neriją, Klaipėdą, Palangą, Liepoją ėjo svarbus kelias, jungęs Kryžiuočių ordino valstybę su Ryga. 1381-1402 m. ordino žvalgų pranešimuose minima net apie 100 Lietuvos kelių. XIV a. svarbiu susisiekimo mazgu tapo Vilnius.

XVI a. Vilnių ir Kauną keliai jungė su Dancigu, Karaliaučiumi, Gardinu, Krokuva. XVII-XVIII a. buvo nutiesti du svarbūs keliai iš Kauno: vienas į Rygą (per Kėdainius, Šiaulius), kitas – Varšuvos link (Nemuno kairiąja pakrante). Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Statutas reglamentavo mokesčius už važiavimą keliais bei kelių tvarkymo darbus.

XVIII a. vieškeliai, jungiantys didesnius miestus, bei pašto keliai buvo žvyruoti, platesni, su šalia kelio iškastais grioviais. XIX a. pradžioje per Lietuvą ėjo keli pašto traktai. Svarbiausias jų – Peterburgo-Varšuvos (per Švenčionis, Pabradę, Vilnių, Šalčininkus). Kelionė iš Vilniaus į Kauną dažnai trukdavo ilgiau nei parą.

1830-1835 m. per Lietuvą buvo tiesiamas Sankt Peterburgo-Varšuvos plentas, ėjęs pro Zarasus, Ukmergę, Kauną, Suvalkus. 1896 m. užregistruotas pirmasis automobilis - Rusijos susisiekimo ministerijos žinybai priklausęs „Panhard Levasseur“.

Dėl lėšų stokos nepriklausoma Lietuvos valstybė 1918-1934 m. nutiesė tik 78 km naujų plentų. 1934-1938 m. nutiestas 193 km ilgio Žemaičių plentas (Kaunas-Raseiniai-Rietavas-Gargždai), sujungęs laikinąją sostinę su Lietuvos pajūriu. 1937-1940 m. nutiestas 170 km ilgio Aukštaičių plentas, prasidėjęs nuo Žemaičių plento ties Babtais ir pro Kėdainius, Panevėžį, Pasvalį ėjęs į Biržus.

1970 m. užbaigti pirmosios Lietuvoje automagistralės Vilnius-Kaunas statybos darbai. Joje kiekvienai eismo krypčiai įrengta po 2 juostas, nuo priešpriešinio eismo juostų jos atskirtos veja.

1861 m. Lietuvoje nutiesta pirmoji geležinkelio linija Sankt Peterburgas-Varšuva, ėjusi pro Dūkštą, Ignaliną, Vilnių, Lentvarį ir Varėną su atšaka pro Kauną į Kybartus, taip pasiekiant tuometinės Prūsijos sieną. Pirmasis traukinys inauguraciniu reisu iš Daugpilio į Vilnių atvyko 1860 m. rugsėjo 17 d. Kelionė iš Peterburgo į Vilnių trukdavo beveik 19 valandų, iš Vilniaus į Kauną – 2 val. 33 min.

1871-1874 m. pro Mažeikius, Radviliškį, Kaišiadoris, Naująją Vilnią paklota Liepojos-Romnų linija iš Ukrainos į Liepojos uostą gabenti grūdai. 1873 m., nutiestas Mažeikių-Jelgavos ir Radviliškio-Panevėžio-Daugpilio, o 1884 m. – Vilniaus-Lydos geležinkelis.

Nepriklausoma Lietuvos Respublika pirmuosius garvežius ir vagonus išsinuomojo iš Vokietijos. Jie buvo gerokai pasenę, be to, vietoj anglių, kurių neturėjo, tekdavo naudoti malkas. Traukiniui dažnai sustojus, išlipę keleiviai padėdavo mašinistui prisirinkti malkų. Naujų riedmenų dėka sutrumpėjo traukinių kelionės laikas. Pvz., 1921 m. traukinys iš Kauno į Šiaulius atvykdavo per 4 val. 50 min., o jau 1937 m. šis laikas sutrumpėjo iki 2 val. 19 min1920 m. didžiausias traukinių greitis buvo vos 40 km/h, ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje jis galėjo pasiekti 95 km/h greitį.1939 m. Lietuvos plačiųjų geležinkelių parką sudarė 172 garvežiai, 219 keleivinių, 53 bagažo ir pašto, 3760 prekinių vagonų bei 13 automotrisių.

1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, pradėta ypač intensyviai keisti geležinkelių bėgius į sovietinių plotį – iš 1435 mm į 1524 mm. 1979 m. Lietuvos geležinkeliais baigė važinėti paskutinysis garvežys – juos pakeitė dyzeliniai lokomotyvai.

1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, didelę svarbą įgijo 22 km ilgio europinio standarto (1435 mm) vėžės atkarpa Šeštokai - Lietuvos siena su Lenkija. Šis ruožas tapo Lietuvos geležinkelių „langu į Europą“ - keleivius vežti šia linija pradėta 1992 m., atidarius eismą Šeštokų - Trakiškių (Lenkija) perėjoje, o krovinius pradėjo gabenti 1994 m., pastačius Šeštokų krovinių terminalą.

Tarpukario laikotarpiu Kauno Aleksoto oro uoste nuolat leisdavosi SSRS–Vokietijos bendrovės „Deruluft“, vėliau „Lufthansa“ lėktuvai, skraidę maršrutais Karaliaučius–Maskva, Berlynas–Maskva bei Karaliaučius–Leningradas.

1938 m. Susisiekimo ministerijos Orinio susisiekimo inspekcija Anglijoje užsakė du penkiaviečius „Percival Q 6“ lėktuvus. 1938 m. rugsėjo 1 d. lietuvių lakūnai per Amsterdamą ir Berlyną parskraidino pirmąjį lėktuvą į Kauną. Rugsėjo 3 d. surengtas jo inauguracinis skrydis į pajūrį, o rugsėjo 5-ąją atidaryta pirmoji Lietuvos civilinės aviacijos oro linija ir atlikti du reisai į Palangą.

1933 m. liepos 15 d. 6 val. 24 min. (Niujorko vasaros laiku), pakilę iš Niujorko Floyd Benneto aerodromo, lietuviai (JAV piliečiai) lakūnai S. Darius ir S. Girėnas lėktuvu ,,Lituanica“ perskrido Atlanto vandenyną ir liepos 17 d. 0 val. 36 min.(Berlyno laiku) žuvo tuometinėje Vokietijoje, Soldyno apylinkėse. Iki katastrofos vietos per 37 val. 11 min. jie nuskrido 6411 km. Pagal skridimo nuotolį lietuviai pasiekė antrą pasaulyje rezultatą ir ketvirtąjį - pagal išbūtą ore laiką. Pasaulio aviacijos istorijoje šis skrydis minimas kaip vienas tiksliausių.

1939 m. vėl pradėta reguliariai skraidyti maršrutu Kaunas–Palanga. 1938–1939 m. atlikta 216 reisų, kurių metu pervežti 764 keleiviai, 3546 kg bagažo ir 3476 kg pašto siuntų. Lietuvos lėktuvai 1939–1940 m. skraidė ir į Rygą, gabendami keleivius bei oro paštą.

1944–1990 metais Lietuvos oro transportas buvo pavaldus TSRS Civilinės aviacijos ministerijai. Jos vykdyta politika draudė skraidyti į užsienio valstybes, tačiau devintajame dešimtmetyje iš Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir Palangos oro uostų pakilę lėktuvai pasiekdavo daugiau nei 40 miestų įvairiuose TSRS regionuose (Alma Atą, Novosibirską, Tbilisį, Taškentą, Jerevaną ir kt.). Minėtuoju laikotarpiu Lietuvos civilinės aviacijos valdybos lėktuvų parką sudarė reaktyviniai lėktuvai TU–134, JAK–42, JAK–40, turbopropeleriniai An–24 ir An–26, propeleriniai An–2 bei sraigtasparniai Ka–26.

Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, „Aeroflotui“ priklausę lėktuvai atiteko įkurtoms valstybinėms aviakompanijoms „Lietuvos avialinijos“ ir „Lietuva“. 1991 m. Vilniuje nusileido „Lietuvos avialinijų“ išsinuomotas 105 vietų Boeing 737–200. 1991 m. gruodžio 21 d. šis laineris iš Vilniaus pakilo pirmajam tarptautiniam skrydžiui į Kopenhagą.

1992–1993 m. sostinę oro keliai sujungė su Londonu, Paryžiumi, Stokholmu, Amsterdamu, Frankfurtu, Kauną – su Praha, Budapeštu ir kitais Europos miestais. Lietuva įstojo Tarptautinę oro vežėjų asociaciją IATA - tai reiškė tarptautinį pripažinimą bei teisę parduoti bilietus į bet kurios aviakompanijos reisus į bet kurią pasaulio valstybę. „Lietuvos avialinijų“ ir „Lietuvos“ skrydžių tvarkaraščiai buvo įtraukti į pasaulinę kompiuterinę bilietų rezervavimo ir pardavimo sistemą.

Senovės Lietuvoje visa laivybos pramonė buvo sutelkta prie Baltijos jūros, daugiausiai - Klaipėdoje.

Iki XVIII a. vidurio Klaipėdoje daugiausia naudotasi Danės uostu, kadangi jūrinių laivų atplaukdavo nedaug. Didžiausią reikšmę Klaipėdos jūrinės prekybos plėtrai XVIII a. antroje pusėje turėjo naujų krovinių (kurie laivais plukdyti net į Angliją), ypač medienos ir jos gaminių, eksportas. 1768 m. į uostą įplaukė ir išplaukė beveik 400 laivų.

Siekiant užtikrinti saugią laivybą tamsiu paros metu, 1796 m. rugsėjo 1 d. buvo įžiebtas Klaipėdos švyturys. 1819 m. švyturys paaukštintas, jame įrengta nauja žibintų sistema. Švyturio šviesa sklisdavo daugiau kaip 30 kilometrų.

Po 1923 m. sukilimo atgavus Klaipėdos kraštą, pagrindinio Lietuvos uosto veikla ypač suintensyvėjo. 1938 m. į Klaipėdos uostą  įplaukė jau 1544 ir išplaukė 1563 jūrų laivai. 1923-1939 m. uoste apsilankė net 47-ioms užsienio valstybėms priklausantys laivai. Nuolat daugėjo ir krovinių: 1928 m. įvežta 438 000 t, išvežta 156 000 tonų, 1938 m. įvežta 1 112 839 t, išvežta 420 444 tonos krovinių. Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje Klaipėdai teko 80 proc. šalies eksporto ir 70 proc. importo.

Uosto modernizavimui ir naujoms statyboms 1923-1939 m. buvo skirti 39 milijonai litų. Sutvarkyti molai, pagilinta akvatorija, 1928-1932 m. pastatytas naujasis Žiemos uostas, jo šiaurinė krantinė siekė 115 metrų, pietinė – 220 m, rytinė – 528 m ilgio. Krantinė buvo pagilinta iki  8 metrų. 1930-1932 m. nutiesus Telšių-Kretingos geležinkelį ir sujungus jį su Klaipėdos-Bajorų (Kretingos) linija, uosto pajėgumai išaugo keletą kartų – nuo tol geležinkeliu tapo įmanoma susisiekti ne tik su Vokietijos, bet ir su visais Lietuvos bei kitų valstybių miestais. Dar viena 216 metrų ilgio krantinė pastatyta kairiajame Danės krante. 1936-1939 m. pastatyta 540 m krantinė Žvejų uosto link.

Po II-ojo pasaulinio karo per Klaipėdos uostą daugiausia transportuota įvairios trofėjinės įrangos iš Vokietijos. Klaipėdoje nuolat daugėjo ir užsienio valstybių laivų: jeigu 1951 metais jų įplaukė vos 7, tai 1964 m. - jau 860. Eksportuojant labai didelius akmens anglies kiekius 1962-1965 m. Klaipėdos uoste pastatytas pirmasis anglies rūšiavimo ir perkrovimo kompleksas, kuriame visi krovos procesai buvo mechanizuoti ir automatizuoti. 1960-1980 m. daugiau kaip 5 kartus padidėjo išvežamų metalų kiekis. 1 959 m. lapkritį iš Klaipėdos išplaukė pirmasis tanklaivis su mazutu.

1986 m. pradėjo veikti Klaipėdos-Mukrano tarptautinė jūrų perkėla. Perkėloje pastatyta vienoda kranto įranga, kuria daugiau kaip 100 geležinkelio vagonų sąstatas gali labai greitai patekti į laivą. 1969 m. įsteigta Lietuvos jūrų laivininkystė 1982 m. eksploatavo jau 40 laivų, gabenusių krovinius į tolimiausius pasaulio kampelius. 

Reguliariai keistis informacija su užsienio šalimis pradėta 1562 m., įsteigus pašto liniją Vilnius-Krokuva-Viena-Venecija. Iš Lietuvos korespondencija per Vieną patekdavo į daugelį Vakarų Europos miestų. 1671 metais LDK miestai ir miesteliai apmokestinti pašto mokesčiu – LDK tais metais buvo surinkta 12 000 auksinų.

Kartu su prekyba plėtėsi ir pašto kelių (traktų) tinklas, jais pradėjo naudotis didikai ir turtingesnieji pirkliai, kuriems ilgainiui pašto gabenimas tapo verslo dalimi. XIX a. pirmojoje pusėje per Lietuvą ėjo keli pašto traktai. Svarbiausias jų – Peterburgo –Varšuvos (per Švenčionis, Pabradę, Vilnių, Šalčininkus). Reikšmingi buvo ir Vilniaus-Kauno, Varėnos-Rygos, Karaliaučiaus-Rygos, Kauno-Tilžės bei Šiaulių-Panevėžio traktai. Vėliau pašto keliais buvo sujungti ir apskričių miestai.

Keleiviai iki I-ojo pasaulinio karo taip pat naudojosi pašto transportu, išskyrus tuos maršrutus, kur buvo geležinkeliai. Karo metais visi paštai buvo uždaryti. Tik nuo 1916 m. sausio 15 d. Lietuvos gyventojams buvo leista naudotis vokišku paštu, bet laiškus rašyti buvo galima tik vokiečių kalba.

1918 m. lapkričio 16 d. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministras M. Yčas pasirašė potvarkį, kuriuo įkuriama Lietuvos pašto valdyba. Gruodžio 27 d. išleisti pirmieji Lietuvos pašto ženklai. 1922 m. sausio 1 d. Lietuva tapo Pasaulinės pašto sąjungos (toliau PPS) nare. Tuo metu Lietuvoje veikė 126 pašto įstaigos ir 40 pašto agentūrų.

1940 m. gruodžio 4 d. Pasaulinės Pašto sąjungos Tarptautinis biuras pranešė, kad, Lietuvai tapus SSSR dalimi, jos narystė PPS panaikinta. 1941 m. vasario 16 d. iš apyvartos buvo išimti visi Lietuvos pašto ženklai, vokai, atvirukai ir įvesti SSSR pašto tarifai.

II-ojo pasaulinio karo metais buvo sunaikinti Lietuvos ryšiai, nebeliko transporto, nebuvo ir susisiekimo geležinkeliais. Po karo Lietuvos ryšių veikla, jos plėtra buvo visiškai priklausoma nuo Maskvos.

Nuo 1990 m. prasidėjo naujas Lietuvos pašto atkūrimo ir plėtros laikotarpis. Tų metų spalio 7 d. apyvartoje pasirodė pirmoji nepriklausomos Lietuvos pašto ženklų serija ,,Angelas“. Gruodžio 17 d. įsteigta Lietuvos ryšių ministerijos valstybinė įmonė ,,Pašto ženklas“.

1991 m. gruodžio 17 d. nutarta reorganizuoti Lietuvos ryšių valdymo struktūrą – atskirti pašto ryšius nuo elektros ryšių, įsteigiant valstybės įmones ,,Lietuvos paštas“ ir ,,Lietuvos telekomas“.

1839 m. per Lietuvos teritoriją buvo nutiesta tuo metu ilgiausia pasaulyje optinio telegrafo linija Sankt Peterburgas–Varšuva. Vilniuje, Gedimino pilies bokšte, ir Kaune, Žaliakalnyje, įrengti pirmieji Lietuvos teritorijoje telegrafo punktai. XIX a. penktąjį dešimtmetį nutiestos telegrafo linijos Ryga–Liepoja–Palanga–Klaipėda ir Klaipėda–Tilžė–Karaliaučius. Tobulėjant technologijoms, 1854 m. Marijampolėje, o 1855 m. Kaune įrengtos naujojo Sankt Peterburgo–Varšuvos elektromagnetinio telegrafo stotys. Šią liniją pratęsus iki Virbalio, ji susijungė su Vakarų Europos telegrafų tinklu.

Praėjus 6 metams nuo telefono išradimo (1876 m.) Lietuvoje pradėjo veikti pirmasis telefonas (1882): tarp kunigaikščio Oginskio ir grafų Tiškevičiaus bei Zubovo dvarų buvo nutiesta pirmoji telefono linija Kretinga–Plungė–Rietavas. Pirmosios telefono stotys įrengtos Vokietijai priklausiusioje Klaipėdoje (1888 m.; turėjo 23 abonentus), Vilniuje (1896 m.; 150 abonentų) ir Kaune (1904 m.; 110 abonentų). Nors prieš I pasaulinį karą bei jo metu telefono linijos buvo nutiestos Panevėžio, Raseinių, Šiaulių, Telšių, Zarasų apskrityse, tačiau iš Lietuvos besitraukianti kaizerinė kariuomenė daugumą jų sugadino arba net nugriovė telefono stulpus.

Todėl vienu iš svarbiausių nepriklausomos Lietuvos valstybės uždavinių 1918 metais buvo telefono tinklo plėtra. 1923 m. jau visi apskričių centrai turėjo telefono stotis ir tiesioginiais laidais galėjo susisiekti su didesniaisiais miestais. 1937 m. Lietuvoje (be Vilniaus krašto) veikė 508 telefono stotys, dauguma turėjusios po 10-20 numerių. 1939 m. Lietuvoje buvo įregistruoti 25 786 telefono abonentai.

Praūžęs II-jo pasaulinio karo frontas iš esmės sunaikino visą esantį telekomunikacijų tinklą: buvo išgrobstyta aparatūra, išardytos magistralės. Ryšių tinklo atkūrimas Lietuvoje prasidėjo 1944 m. vasarą. Per dešimt metų (1944-1954) Lietuvos ryšininkams pavyko atstatyti visus karo audrų sugriautus linijų įrenginius, ir nuo tada visi apskričių centrai turėjo operatyvų telefono ryšį su sostine Vilniumi.

1960 m. prasidėjo intensyvus esamų telefono stočių technologijų keitimas į automatinę komutaciją. Gerokai padidėjo telefono abonentų skaičius. 1963 m. Vilniuje pradėjo veikti pirmoji Baltijos respublikose automatinė tarpmiestinė telefono stotis.

1992 m. prasidėjo šviesolaidinių kabelių era – buvo nutiesta pirmoji šviesolaidinių kabelių magistralė tarp Kauno ir Vilniaus. Ypač sparti modernizacija prasidėjo 1991-1992 m., kuomet šalyje pradėjo veikti pirmasis mobilusis ryšys (“Comliet”), buvo įkurta valstybės įmonė “Lietuvos telekomas” – nuo 1995 m. šalyje pradėtas diegti skaitmeninis fiksuoto ryšio tinklas.

1926 metų birželio 12 d. pirmoji radijo laidas pradėjo transliuoti Kauno (Žaliakalnio) radijo stotis – pirmą kartą radijas prakalbo lietuviškai. Ši data laikoma Lietuvos radiofonijos gimtadieniu. 

Pirmoji televizijos laida Lietuvoje buvo transliuota 1957 m. balandžio 30 d. iš Vilniaus radijo ir televizijos stoties, kurioje buvo sumontuotas 15 kW galios televizijos siųstuvas, pastatytas 180 m aukščio antenos bokštas – pirmas bokštas, skirtas televizijos programoms transliuoti Lietuvoje. Televizijos laidos buvo matomos sostinėje ir artimiausiose apylinkėse 50 km spinduliu.

Paskutinė atnaujinimo data: 2017-12-07